Tiek ir tesinori, kad vakarykštė viena smulkmena tebūtų detalė iš sapno. Dabar man jau vėl norisi bėgti. Bėgti iš kvailos situacijos, kurioje esu. Ypač kai širdis ir protas visiškai kariauja... Širdis sako atleist norėtų, protas šaltai atkerta, kad šitaip elgtis negalima. Jėzau, tereikia tik išklausyti, bet aš bijau to... Nenoriu. Nes nežinau kaip man elgtis. Kažkaip juokinga.
Nesuprantu koks velnias mane įtraukė į tą mėšlą (tikrąja ta žodžio prasme)??? Kodėl man neleidžia tiesiog gyvent ir džiaugtis savo ramiame pasaulėlyje. Viskas pasiekė kulminaciją. Įvykiai pasisuko taip, kaip tikrai nesitikėjau. Bent jau ne taip greitai. Ir kaip man dabar elgtis? Ko klausyti...?
Norėčiau būt tikra kale susitikus. Bjauria, pikta boba. Tik žinau, kad man taip nepavyks. Nes aš viduje plėšausi. O, ir blogai, kad negaliu neatleisti. Tai taip kvaila. Net šiąnakt su miegu buvau susipykusi. Mintys, mintys, mintys... Nejau atiduoti viską Likimui vėl? Norėjau bent rugpjūčio ramaus, bet, kaip matau, kažin ar gausiu tai...
Likimas vėl mane įstūmė. Ak, ak, ak. Ir ką tuo nori man pasakyti? Kad per prievartą įvaryta į tokią nesąmonę dar neturiu teisės net išbristi?
Naujienų mano fronte per daug vakar dienai. Bijau ir nekantrauju. Esu pasimetusi ir nerami. Norisi pasikalbėti su kažkuo apie tai... Tiesiog norisi, kad kažkas suprastų mane bent kartą. Nenoriu šio vakaro. Lietaus, man regis, bus. O jeigu taip... Tuomet bent trumpam atsitolins tas momentas, galbūt. nesąmonė. ir viskas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą