0

Šią akimirką suvokiau, kad man be galo patinka kažką kitam duoti. Tada, kartais jaučiuosi netgi geriau nei gavusi. Ir nesvarbu kas tai būtų...Patarimas, maža smulkmena, gera naujiena ar dar kažkas. Bet juk kaip nuostabu žiūrėt į kito žmogaus akis, matyti jose džiaugsmą, spindesį ir žinoti, jog esi prie šito prisidėjęs. Ir kartais būna daug skaudžiau matyti kitą kenčiantį (o jei dar dėl tavo kaltės...tuomet oi..) , negu pačiam kentėt. Galbūt ir vėl per didelę dalį savęs atiduodu kitam/kitiem, bet kitaip negaliu.Kartais tyliai aukojuosi dėl kito, jam nė nežinant ar tiesiog to nesuvokiant... Žinau, kad reiktų tai baigti.. Žinau, kad tai man pačiai nėra jau taip į gerą. Bet kaip save sustabdyti?
Ir apskritai... Truputį sudėtinga gyvent taip, kad nežinai kokia būsi rytoj. Liūdėsi ar džiaugsiesi gyvenimu. Pagyveni kokią savaitę tik džiaugsme, o po to, žiū, jau liūdesys apsilankė tavo fronte. Neleidžiu sau galvoti apie tai, kas vis dar sugeba mane liūdinti, bet kartais mintys pačios neprašytos pasibeldžia į galvą... Ypač naktį, prieš užmiegant. O tada ryte atsibust su šypsena sunku. Tik... Visa tai slepiu savy, giliai giliai... Kad tik netyčia kas nepastebėtų. Viduje, kad ir kokios "ligos" siautėtų, kad ir kokia audra gyventų, aš vis vien šypsausi, ir stengiuosi kitam gėrį dovanoti. Bent tikiuosi, kad kartais pavyksta...
Tai va tiek šiandien nelinksmų svaičiojimų. Užteks. Ir taip prisisvaičiojau...