U

Iš tiesų, gaila... Man gaila to, kaip dabar tenka jaustis. Ir vėl, kai tau atrodo, jog daug ką galėtum padaryt vardan kito, kai tiesiog nebūna tau sunku... Atsitrenki į sieną. Į tokią storą sieną. Ir tada nori, nenori tenka susimąstyti. Ar verta, ar reikia ir kam. Ahh. Jaučiu tokį vaikišką skausmelį. Iš tikro, tai net neskauda, bet tiesiog nemalonu. Kartu. Taigi, įprasta. Ką čia ta agnė. Nuris tą kartų kąsnį ir toliau šypsosis... Bet juk viskam ateina pabaiga.

war

Kažkas skirto vienam žmogui.
ses, žinok, man, rodos, kad Tu buvai teisi. Kad aš vėl suklydau tvirtindama, kad "ne", ar tiksliau, "nebe". Man rodos, susimoviau. Gėda ir sakyt.

Nu va. Nesu mokykloj, nors turėčiau būt. Kažkaip nekaip jaučiuosi dabar. Nejauku manyje. Labai... Protas : Ei! Būk linksma, džiaukis tokiu šauniu rytu. Juk žinai, kiek šiandien Tavęs laukia. Širdis: Durne Tu durne... Kuo čia džiaugtis? Turi liūdėt. Prisimink ką sapnavai. Vėl prisimelavai sau. Ojojoj...
Šįkart norėčiau klausyt proto. Širdies klausyt nebenoriu. Apskritai, atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau pamirštu širdį ir mažiau jos klausausi. Trupinį kraupu. Arba ne.
Norisi šiandien išsikelt į negyvenamą salą. Bent šią dieną, kad praleist. Jaučiuosi labai baisiai nusikaltusi kažkam. Taip... Ir vėl kremtuosi dėl visai nereikšmingų dalykų. Reik susiimt.
Sorry.

kažkas su manim darosi. artėja abejonių metas vėl, man regis. Nuvyt bandysiu jį šalin.
Kvepia atsisveikinimu. Viskas aplinkui prisigėrę to kvapo.

Sapnavau vieną savo kankintoją. (O visgi keista, sapne pagalvoti "Ei, juk čia tik sapnas")
Pasiilgau kito savo kankintojo. (Kodėl aš prieštarauju visiems iš mano aplinkos??)
Ir galvoju... Apie dar kitą savo kankintoją.