bučkis gyvenimui. :)

Vos išvarvėjus vidurnakčiui mano laikrody... Supratau, kad gailiuosi, jog tai nėra stebuklingas metas. Jog tai nesukelia man jausmo. Vidurnakčio jausmo. Vidurnaktis turėtų būt laikas stebuklams. Bet to nejaučiu. Jaučiu tik tai, jog esu nakties dukra. Dienomis aš nesijaučiu savimi, dienomis aš išskrendu. O naktį tikroji aš sugrįžtu. Ir man tada gera gyvent. Taip gera, kad kartais net norisi laipiot tamsiomis sienomis.

~.~

O diena prabėgo kosmiška. Žmonės, žmonės, žmonės. Net darželio draugas mane prisimena. Juokinga. bet smagu. Šiaip neva naujos pažintys. Rytojui pasiūlymų: 3. Vieno iškart atsisakiau. Liko 2. spėsiu abu galbūt įgyvendint.
Vakar, beklausydama kitų deklamuojamų eilėraščių (per televizorių. rodė "Poezijos Pavasris" kartojimą, atrodo) pakilau ligi debesų ir supratau, kad mano gyvenimas galėtų būt susijęs su lietuvių kalba. Tai atgaivina mano sielą. Parašiau eilėraštį ir perskaičiau savo senuosius. galiu tyliai pasakyt? Bet niekam, niekam nesakysit? :D Vakar man mano pačios eilėraščiai visai patiko :))
Ką šiąnakt užuodžiu? Užuodžiu artėjantį atsisveikinimą, man gaila vieno žmogaus. Gavo laimę tokiam trumpam terminui ir teks atsisveikint... Ak, pažadu tą žmogų apkabint, jei matysiu kenčiantį dėl to...
Užuodžiu... Darbus. Bus darbo daug visur. Ir jau noriu to. Užteks čia atostogaut. :>
O ką jaučiu?
Jaučiu kažką švelnaus. negalėčiau pasakyti kas tai... Tiesiog susimaišė daug įvairių jausmų. Ar myliu ką? Aišku, myliu. Myliu gyvenimą ir taip toliau... smail.