O šią akimirką... Sėdžiu ir mąstau sau, kad esu išsiurbta. Jaučiuosi tuščia. Ir, žinau, tai nuskambės juokingai, bet... Bet tas tuštumas slegia. Viskas atrodo labai netikra ir nenuoširdu...Iš mano pusės. Sunku pasakyti kodėl taip yra, bet...Na nerandu savo vietos. Nes nežinau kur jos ieškoti turbūt. Jaučiu labai didelį nuobodulį. Gyvenimo nuobodulį. Arba aš užsisėdėjau vienoj vietoj savo gyvenime, arba... Arba aš per daug mąstau ir nežinau ko noriu.
Taip norėjau užversti vieną savo gyvenimo puslapį. Ir kai galiausiai pavyko... Jaučiuosi ištuštėjus ir, rodos, net pati norėčiau vėl jį kaip nors atplėšti. Ir pati nežinau kodėl taip.
Jaučiuos, lyg gavus smūgį į širdį. Tokį smūgį, kuris atima kvapą...Įkvėpk mane naujam gyvenimui, mano angele sarge. :)
Truputį tragikomedija dabar. Noris ir juoktis ir verkt vienu metu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą