paprasti mažmožiai.

Galva audžia mintį, kad man reiktų tam tikro atokvėpio. Kad reikia gamtos ir knygos draugijos. Kad mylima močiutė manęs pasiilgo, kad reiktų Ją aplankyti... Be to, gamta mane ir įkvepia. Gamta yra manoji slaptoji Mūza... Padovanoja gražių minčių, kurias retkarčiais susagstau į eilėraštį. O kartais gaunasi tiesiog pavienės eilutės... bet, rodos, labai daug pasakančios.
Širdis šaukia, kad šiandien man reik gamtos ir mylimų žmonių. Bent parai atitrūkti nuo miesto, interneto ir kartais aplankančios vienatvės. Ten, nors ir sėdžiu viena, nes visi su savo darbais išsilakstę kas kur... Ten aš nesijaučiu vieniša. Ten aš jaučiuosi saugi, mylima ir globojama. Kaip džiaugiuosi, kad išmokau tai suprasti ir vertinti.
Dar, galbūt išdrįsiu šiąnakt išsliūkinti laukan ir žiūrėt kaip mieste užsidega šviesos. O! Galbūt dar ir Saulę pasitiksiu, kaip anksčiau. Ak, būtų gerai, jei visa tai man pavyktų. Einu krautis daiktų, ir su vėjeliu! Jaučiuos laiminga kaip mažas vaikas. Tiesiog trykštu laime, dėl tokio paprasto dalyko. :)))
Tai Čiao.



Kaip Jums ši nuotrauka? Man ji kažkodėl labai patinka. :> Tik dar... Minties Jai neišaudžiau. Kažkas, žinoma, turbūt su laiku susiję.