Trenk. Supurtyk. Jei nori, suspradyk mane. Gal pagaliau atsibusčiau. Iš sapno. Mano nuosavo sapno. Kur mano mintys ir norai virsta vaizdiniais. Bent trumpam. Taip. Ir vėl Liūdesio kirminas graužia širdy skylutes. Kaltę, norisi suverst Rudeniui. Juk Ruduo toks savotiškas Liūdesio laikas?... Žinoma, galėtų toks ir nebūti. Galėtų. Bet... Net pati negaliu pasakyti kas man pasidarė. Dieną viskas būna gerai, kartais net labai. Bet atėjus vakarui... Pasineriu į liūdesį. Tokį gilų. Ir vėl. Nes netyčia vėl pajutau, kad delnai pildosi meile. Skaudžia. Arba per tingia. Nors ir kaip stengiuosi aš ją išstumti... Vienąkart netikėtai pavyko. Pavyko išstumt, bet ji kažkodėl sumanė grįžti. Bet gi aš neturiu kur jos dėt. Ką su ja veikt. Kuo labiau stengiuosi ją išstumti, tuo tvirčiau ji įsikimba į mano širdį. Blogiausia tai, kad sėdžiu sudėjus rankas ir nedarau nieko tokio, kad vis dėlto...Turėčiau kur tą meilę padėt. Norėčiau dabar ją išmest į kokį konteinerį.
Žinau tik viena, jog kada nors aš išgysiu. Atsiras vaistų. Vienas iš vaistų - laikas.
kum on. Aš gi turiu būt tam tikras ramstis dabar. Dar savaitę. Tai koks ramstis galiu būt, pati būdama tokios būsenos? Ne. Negaliu.
Viskas gerai, aneee?
Šiandien tiesiog pavargau. Nuo savo jausmo, žmonių, vaikščiojimo.
Labanakt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą