Skani, su meile ir noru pasidaryta kava. Baltas šokoladas, kurio maniau, nemėgstanti, bet visai skanu, ale. Ir dar laimėtas. Yeah, man patinka laimėt. O dar labiau patinka mažos dovanėlės. Kaip dažniausiai, kokie tai saldainiai ar šokoladai. Man patinka įsikišt kur į stalčių ir išsitraukt ypatingomis progomis, arba vaišint ypatingus svečius. Stebuklingai ramiai dabar jaučiuosi. Lyg mano apsiniaukusiam danguj būtų saulelė išlindus.
Peržiūrėjau mylimiausio ir nuostabiausio filmo video, tai taaaip širdelė suspurdėjo, kad maniau, apsiverksiu, arba pradėsiu skraidyt. Tiesiog... Neįmanoma neįsimylėt to filmo.
Ir šiandien visą dieną prisimenu tokį žmogelį, kuris laabai seniai buvo mano gyvenime, ir kuris, tada, buvo pasiryžęs bet ką padaryti dėl manęs. Ir tebūnie dabar jau viskas pamiršta. Ir negražiuoju atsisveikinę. Ir praeinam viens pro kitą, lyg nepažįstami. Bet turbūt nepamiršiu tų žodžių "Palik dar 6 kartus mane, kad vėliau negalėtum palikti." Arba, kai bandė nusakyti mano šypsenas. Arba... Kai kalbėjo, jog apvažiuotų pasaulį vien tam, kad įrodytų kaip myli. Bet, galvoju, aš šiandien visai ne apie tai... O apie "Žinai... Nori, nori... Kai gauni tai, ko nori, tada nebenori." Juokingai skamba, nerišliai, bet, manau, aišku, ką norėjo pasakyt.
Aš nenoriu nebenorėt. Aš noriu norėt labiau ir labiau. Bet noras blėsta. Ir sunku nusakyti kodėl. Galvoje milijonas klaustukų.
Ir šiaip... Nors tai ir nebuvo meilė, bet vis vien, ar kas nors dar galėtų mane taip dievinti, kaip dievino vienas žmogus. Pačiai keista, kaip galiu įrašą skirt tam žmogui.
Žodžiu, esu pasimetusi savo jausmuose, apskritai. Gal nereiktų išsiplėst daugiau.
Žodžiu, su manim negalima diskutuoti apie žmones, nes aš tuoj susinervinu. Kaip, kad dabar. Ot velniava.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą