mano saujoj dūzgia bitės..

...Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje...
Taip po trupinį, vis po trupinį ir užpildau tuštumą. Laikas jau saujom byra. Ir gerai. Bandau išnaudot laiką, kol galiu. Tebūnie ir nusikalu kaip šuo (na, pasitaiko...), bet jaučiu, kad man to reikia, kad pabėgt nuo savęs. O jau jaučiu, kaip Rudeninė depresija vis smelkias į mane. Gilyn. Šiaip ne taip, dar stengiuosi pastumti, bent šiandien.
...O Tu gali priverst gyvent mane...
...Mes kartu išmoktumėm mylėti... Aš ir Tu. jei tiktai Tu norėtum...
Klausaus dainų iš praeities. Taip seniai begirdėtų.
Šoku savo gyvenimo tango. Su mažais suklydimais. Su ašarotom akim, kartais. Bet šoku. Šoku toliau. Ir bandau apsimest, jog kažko siekiu. Nors ko? Tikrai negalėčiau atsakyti. Žinau, kad mano pastangos susitvarkyt su savim, savyje, tikrai atsipirks.Savo kišėnėj nerandu atsakymų į kai kuriuos klausimus. Kartais, bemiegodama savyje, žeidžiu kitus žmones. Tikrai nenoriu to daryti, bet taip gaunasi... visai netyčia.
O ramybės mano fronte kaip nematyt, taip nematyt. Negana to, dar kažkokį priešiškumą ar tai konkuravimą pradėjau jaust. Juokinga. Kartais atrodo, kad kitas žmogus kaip tik išmano, bando man pakenkti. Švelniomis formomis, bet... Ar kartais ne aš turėčiau norėt kenkt? :) Nee. Aš to net nebandau. nes man visa tai a)jau įgriso. b) atrodo kvaila ir nereikalinga... Aš net nelaikau priešu. Tiesiog žiūriu kaip į žmogų, kuris mane nuvylė ir suteikė daug skausmo. Bet kas buvo tas pražuvo. Dabar tas žmogus man NIEKAS. tiesiog. Jau ko nenoriu tai naujų pykčių ir bereikalingų nervų gadinimų. To man reiktų mažiausiai. Turiu ir be to ką veikt.
Tiesiog. Peace, žmonės. Gyvenkim daugmaž draugiškai.
Išsikalbėjau. už kelias dienas turbūt. :) eisiu piešt. arbatos/kavos gert ir kalbėtis. :> jaukuma, jaukuma!

kvapas. šventas man.

...Ir užuodžiau savo kambario kvapų mišiny Tave... Užuodžiau mūsų vakarus.naktis.dienas..Užuodžiau jausmą. Tą jausmą, kuris many, rodos, vis dar gyvena. Bet dabar užuodžiau taip stipriai, jog atrodė, galėčiau net paliest. Paliest kvapą. Tavo... Nori nenori kambarys kvepia visu tuo. Ir negaliu nieko padaryt... Ypač šįvakar. Norisi saldžiai paskęsti tame kvape. Apčiuopiamam, atrodo.
O, kad žinotum, kaip labai dabar jaučiu meilę Tau. Ne bet kokią. O tokią didžią, su pagarba ir visu kuo... Jaučiu ir negaliu nuo to pabėgt. Kartais, pati noriu sugrįžti į jausmą, save bausdama, manau.
Bet bent jau šiąnakt aš pabūsiu su jausmu ir kvapu.

...Mano matrica Tu.

Rytas- didžiulis noras miego. Sudėtingas išsiropštimas iš lovos. Skanios kavos puodelis.
Mokykla - Baimė prieš kai kurias pamokas, pavargimas per paskutiniasias ir tikrąja to žodžio prasme, išprotėjimas.
Parėjimas - svajojimas apie tai, kaip greičiau pasiekt namus.
O dabar. Kompiuteris su garsu (oh jė.) ir įvairių senų dainų prisiminimas. Keista, kai kurių dainų turbūt kokius metus, jei ne daugiau net nesu klausius ir dabar taip gerai prisimenu tam tikrus įvykius, lyg rodos, vakar visa tai būtų buvę. Bet nesiruošiu vėl leistis į kažkokius tai prisiminimus. Nėra prasmės.
Vakar supratau, kad einu teisingu keliu į save.
O šiaip. Nežinau. Plaukiu gyvenimo upėj. Rodos, pas mane visai silpnai banguoja. Bet... Visuomet nuo ramybės prie audros prieinama. Visi tai žino.Aš taip pat.

keistenybė. aūū, susisuko galva.

Skani, su meile ir noru pasidaryta kava. Baltas šokoladas, kurio maniau, nemėgstanti, bet visai skanu, ale. Ir dar laimėtas. Yeah, man patinka laimėt. O dar labiau patinka mažos dovanėlės. Kaip dažniausiai, kokie tai saldainiai ar šokoladai. Man patinka įsikišt kur į stalčių ir išsitraukt ypatingomis progomis, arba vaišint ypatingus svečius. Stebuklingai ramiai dabar jaučiuosi. Lyg mano apsiniaukusiam danguj būtų saulelė išlindus.
Peržiūrėjau mylimiausio ir nuostabiausio filmo video, tai taaaip širdelė suspurdėjo, kad maniau, apsiverksiu, arba pradėsiu skraidyt. Tiesiog... Neįmanoma neįsimylėt to filmo.
Ir šiandien visą dieną prisimenu tokį žmogelį, kuris laabai seniai buvo mano gyvenime, ir kuris, tada, buvo pasiryžęs bet ką padaryti dėl manęs. Ir tebūnie dabar jau viskas pamiršta. Ir negražiuoju atsisveikinę. Ir praeinam viens pro kitą, lyg nepažįstami. Bet turbūt nepamiršiu tų žodžių "Palik dar 6 kartus mane, kad vėliau negalėtum palikti." Arba, kai bandė nusakyti mano šypsenas. Arba... Kai kalbėjo, jog apvažiuotų pasaulį vien tam, kad įrodytų kaip myli. Bet, galvoju, aš šiandien visai ne apie tai... O apie "Žinai... Nori, nori... Kai gauni tai, ko nori, tada nebenori." Juokingai skamba, nerišliai, bet, manau, aišku, ką norėjo pasakyt.
Aš nenoriu nebenorėt. Aš noriu norėt labiau ir labiau. Bet noras blėsta. Ir sunku nusakyti kodėl. Galvoje milijonas klaustukų.
Ir šiaip... Nors tai ir nebuvo meilė, bet vis vien, ar kas nors dar galėtų mane taip dievinti, kaip dievino vienas žmogus. Pačiai keista, kaip galiu įrašą skirt tam žmogui.
Žodžiu, esu pasimetusi savo jausmuose, apskritai. Gal nereiktų išsiplėst daugiau.
Žodžiu, su manim negalima diskutuoti apie žmones, nes aš tuoj susinervinu. Kaip, kad dabar. Ot velniava.

...Atlydžiui atėjus atsidurs lauke.

Ar čia man vaidenas, ar tikrai Likimas yr velnių priėdęs? Aišku, nesivaidena.
Pasijuokė iš manęs net šios savaitės horoskopas. Kažkaip, atrodo, kad visuos pakampiuos slepias priminimai kokie. Kitas nė nežino, o ištampo sielą, kad net smaugt pradeda.
Šiandien aš galiu pasakyti, kad žiauriai, o žiauriai pavargau. Nors kėliausi ne taip anksti, kaip visuomet, nors vaikščiojau maždaug kaip dažniausiai, bet jaučiuosi kaip skurudas/škuduras. who cares. Aš nuoširdžiai tikiuos, kad šiandien jaučiu visokius trūkumus ir liūdesius tik šiaip. Tarp kita ko. Nes esu pavargus ir panašiai. Tikiuosi, kad rytoj vėl pabusiu su šypsena, visiems šypsosiuos, dainuosiu ir panašiai. Jei norėsiu tai taip ir bus, juk taip?
Po mano džiaugsmu slepias nepakeliamos problemos. Še, paslaptis. Nori nenori, kažkaip susitapatini su kaukėm, ir užsimiršti viduj, kol palieki vienas. O jau tada...
Galiu paguost save tuo, kad gyvenimas juda, kruta. ir tuoj praeis tas laikotarpis, aš pakelsiu sparnus. ir būsiu laiminga.
Nu tikrai pavargau. einu kavos. Ir.. Išsinert iš tų visų šiandieninių odų, kurios man nemalonios.

mirkt mirkt.

Ir jei kas paklaustų dabar: "-Kaip jauties, fėja?". Nė nesvarstydama atsakyčiau, kad puikiai. Paskendau švelnioje ramybėje šiandien. Buvau išsiilgusi tos rudeniškos, lietingos šilumos namie. Kaip jauku, kaip gera širdy. Ir gimsta tokioj aplinkoj nauji norai, maži siekiai. Jaučiu, kad keičiasi viskas. Bet gi taip visuomet yra. Niekuomet niekas nestovi vietoje. Viskas juda pirmyn, kartu su laiku.
Jaučiuosi rudeniškai įsimylėjusi. Šiandien, įsimylėjusi patį tą jausmą. O gal patį rudenį. Norisi apkabinti mylimus, ir tiesiog jausti juos šalia esant. velniai rautų, dabar tik prasideda geras mano gyvenimo laikotarpis, kad ir kaip kartais, man atrodytų. Naujų jėgų antplūdis verčia labiau tikėt savimi.
Taip ir norisi suktis naujienų sūkury, kol apsvaigs galva.
eheh. Po truputį audžiu mintyse idėjas kai kokias. Nespėsiu nė pastebėt kaip greit prabėgs tie 2 mėnesiai, o tada tai bus.
myliu, bučiuoju ir iki !

atgimiau.

...Ir kažkas atsibudo iš sapno. Tas kažkas, tai aš. Atsibudau savyje. Taip bumt, staiga pabudau ir pašokau. Siela išsiveržė į paviršių. Jaučiuosi, lyg būtų atgimus ta mano pusė, kuri valdė mane prieš 2-3 metus.
Nusprendžiau, dėt širdį ten, kur manau, kad jos reikia. Širdis jaučia, kad užsiimsiu būtent tuo, kuo seniai turėjau užsiimti.
Melancholikas. Pirštas atsuktas į mane.
Suvokimas, kaip man patinka lietuvių kalbos/literatūros pamokos, poezija ir visa kita. Gal ir atradau save.
Grįžinėju prie dalykų, kurie veeežė mane anksčiau.
Einu susileist poezijos dozę. Tampu priklausoma.

sorry.

Aš myliu savo seserį, tikrai... Koks stebuklas yra kava su ja, muzika, ir išsiliejimas. Kur aš eičiau, ką daryčiau skaudant širdžiai?...Likimas atsiuntė man didelę dovaną - Ją. Ir manau, kad tai neturi pabaigos. Draugystė per stipri.
Ir širdį skauda... Atsisveikinus su gera drauge. Apsikabinimas... Ir ilgas žiūrėjimas. Ieškojimas žodžių kišenėj... Ir nesuvokimas, jog atsisveikinam mažiausiai metams (čia geriausiu atveju)... Kažkaip tik dabar suvokiu, kad man skaudu. Lyg vėjo gūsis vėl įsiveržė mano gyveniman ir staiga...Pasitraukė. Palikus mane su pritrenkiančiu žinojimu. Ir aš pasižadėjau... Nors žinau, kad tai sudėtinga kiek.
Apie tai kaip man dabar dėl visko yra skaudu ir pikta...Sunku kalbėti. Ir aš esu pasimetusi. Taip. Tikrai pasimetusi savo jausmuose. Aš tik noriu apsikabint kažką ir nepaleist. Norisi klaust savęs, kodėl negaliu sulaikyt išeinančių?...
Likimas su manim labai nesąžiningas kartais būna. Kažkaip norisi būt mažu vaiku, kuriam rūpi žaislai ir saldainiai. Nebenoriu sapnuoti sapnų, iš kurių, nesinori pabusti. Nebenoriu galvoti apie tai, kas mane skaudina dar labiau. Nebenoriu šitaip beprasmiškai kankintis.
just... come on baby hug me! Please.
o kažkam... tikrai kai kas parašys.

"Aš į Tave
Svajonėmis artėju.
Prabudęs Tu pajaust gali staiga.-
Pasikeitė kažkas... Gal palengvėjo?
Užliejo širdį šilumos švelni banga.

Išdrįsk ištart
Tu garsiai mano vardą,
Juk jį žinai, kartoji sapnuose.
Neabejok,- išties bandyti verta
Išlaisvint ugnį. Ji rusena mintyse."
Atsiprašau, nežinau kieno tai. Tiesiog nuostabūs posmai, kuriuos atradau sesės knygutėj.
AŠ MYLIU TAVE. kvailė. kvailė. kvailė. doooh.

Laumės.

Metallica- Nothing else matters.
Ir tegu nebando nieks aiškint, kad Ruduo neveikia žmogaus. Dar ir kaip veikia. Į minusą išneša. Nors ir norisi pasipriešint, bet neišeina. Norisi tik į depresiją nešančios muzikos, eilėraščių kokių ir šiaip rašyt. Bet ką. Kad tik rašyt.
Nors taip nuostabu buvo eit lietui lyjant ir klausytis Mamontovo "Pavasariniai žiedai". Ir širdutė suspurdėjo. Pavasaris yra nuostabiausias metas. Tai metas, kurį aš dievinu.
O štai Ruduo. Ak, Rudenį bent galima liūdėt, ir niekas už tai neteis...Liūdesiui reikia tiek nedaug... Aišku, pagilinsiu jį. Kitaip nebūčiau aš. Užsidegsiu žvakių, kiek tik turiu. Smilkalų. Dar kokių dainų užsileisiu. Bet gerai jausiuos. Žinau, kad būsiu savo vietoj. Viena namuose. To man ir reik.
Norisi šypsotis dėl Liūdesio. Nemoku to paaiškint. tiesiog šypsotis, kad esu namie viena. ir visa kita. Galiu šįvakar pasiilgt? Galiu. Tų, kurie mano širdy. Einu.

what if God was one of us?

Nesu iš tų žmonių, kuriuos lengva pravirkdyt filmu, daina, ar knyga... O šįryt pravirkau, žiūrėdama televizoriuj kaip dainuoja berniukas. Nesupratau savęs. Tiesiog sugniaužė širdį.
Oh jė. Aš vėl sergu. tai tampa juokinga.
Apskritai, su savimi visiškai nedraugauju. Ir nesuprantu savęs.Jaučiuos kaip apsėsta. Tai pykstu, tai verkiu, tai tiesiog džiaugiuosi. Per dažnai šitai keičiasi. Mane pykina nuo savęs pačios. Nežinau čia juoktis ar ką. Jaučiuos įkalinta. Kažkaip nesavai. Darau kažkokias nesąmones. O ir galvoju nesąmoningai.Gražinkit man mano gyvenimą, ir mane pačią. Pagrobė kažkas mano sielos daleles. O dabar, tenka ieškot ir vėl surinkt į vieną.
Kartais, tikrai atrodo, kad baigiu išprotėt. Nenormalumai.
Norisi paskęst dainoj.
Joan Osbourne - one of us.

Tai buvo viena nuostabiausių dienų gyvenime. Kai šypsena nedingo nuo mano veido. O gaila žinot, kad kažin ar pasikartos tai, nors ir kaip norėtume. Pasirodo, tai ne mūsų valioje.
"O tai milijonu tiki? Juk jo irgi nesi mačius. Tik visi apie jį kalba. Panašiai ir su Dievu."

nes dėdė Ruduo taip pasistengia.

Trenk. Supurtyk. Jei nori, suspradyk mane. Gal pagaliau atsibusčiau. Iš sapno. Mano nuosavo sapno. Kur mano mintys ir norai virsta vaizdiniais. Bent trumpam. Taip. Ir vėl Liūdesio kirminas graužia širdy skylutes. Kaltę, norisi suverst Rudeniui. Juk Ruduo toks savotiškas Liūdesio laikas?... Žinoma, galėtų toks ir nebūti. Galėtų. Bet... Net pati negaliu pasakyti kas man pasidarė. Dieną viskas būna gerai, kartais net labai. Bet atėjus vakarui... Pasineriu į liūdesį. Tokį gilų. Ir vėl. Nes netyčia vėl pajutau, kad delnai pildosi meile. Skaudžia. Arba per tingia. Nors ir kaip stengiuosi aš ją išstumti... Vienąkart netikėtai pavyko. Pavyko išstumt, bet ji kažkodėl sumanė grįžti. Bet gi aš neturiu kur jos dėt. Ką su ja veikt. Kuo labiau stengiuosi ją išstumti, tuo tvirčiau ji įsikimba į mano širdį. Blogiausia tai, kad sėdžiu sudėjus rankas ir nedarau nieko tokio, kad vis dėlto...Turėčiau kur tą meilę padėt. Norėčiau dabar ją išmest į kokį konteinerį.
Žinau tik viena, jog kada nors aš išgysiu. Atsiras vaistų. Vienas iš vaistų - laikas.
kum on. Aš gi turiu būt tam tikras ramstis dabar. Dar savaitę. Tai koks ramstis galiu būt, pati būdama tokios būsenos? Ne. Negaliu.
Viskas gerai, aneee?
Šiandien tiesiog pavargau. Nuo savo jausmo, žmonių, vaikščiojimo.
Labanakt.

pradžia,

Keista, ateini mokyklon ir jauties taip, lyg nebūtum atostogavęs. Viskas pažįstama. Ir nebesijauti toks žalias, kaip prieš metus. Gi dabar Tu jau "savas" ar kitaip tariant "senbuvis". Nors, tiesa, yra ir pakitusių dalykų... Kaip, tarkim, bendravimas su kai kuriais žmonėmis. Toks šaltas, šaltas. Ir man vis primena tai, kas sugadino daugiau nei pusę vasaros. Bet tai jau baigta. Stengiuosi neprisiminti, nors, kai kurios smulkmenos, lyg tyčia išlenda... Ne laiku ir ne vietoj.
Ir ši naktis, kaip tyčia buvo itin kūrybinga man. Ir su vos keliomis valandomis miego. Bet, nepaisant to, vis vien jaučiuosi gerai.
Smagu sutikti kai kuriuos žmones. Jiems nuoširdžiai šypsotis. Ir galų gale, grįžt į gyvenimą. Jau po truputį reiks pratintis prie ritmo. Sutvarkyt gyvenimą. Užpildyt.
O, visgi, šiandien norėčiau, kad kai kas būtų kitaip. Bet juk norėti niekas nedraudžia, ar ne? :)
Tai tiek naujienų iš mano fronto.
Whitesnake - Is this love.