dingo.

Rytas, kartais būna toks apgaulingas. Ak.
Po vakarykščių įvykių svajoklė jaučiasi taip, lyg būtų mirus. Viskas klostosi visai nešauniai. Turint galvoje tai, kad serga ir bando bėgti nuo savęs. Kas bus kai nebebus kur bėgti? Ką svajoklė pasakys sutikus save?
Neieškokit svajoklės, kurį laiką, tikrai nerasit.

delnai kupini laisvės.

...Ar lauksi ten, kur ir tarėmės?...
Aišku tai, kad man negalima žiūrėti gražių filmų, nes tada...Maždaug ir taip aišku, kas tada. Pradedi gailėtis to, kad gyvenime nėr kaip filme, deja. Viskas daug sudėtingiau.
Žmogus yra toks sudėtingas ir kartais kvailas mechanizmas. Juokinga tai, kad kai kas nors sako "O Tu daug pasieksi." ar ką panašaus, dažnai kaip tyčia gyvenime kitaip nutinka. Ir tai yra kvaila. Tai tampa lyg savaime aišku, kad gyvenime Tau seksis, o vat nepasiseka ir nuleidi rankas.
Sėdžiu dabar po rimto pokalbio ir bandau surikiuoti mintis. Kodėl aš savo gyvenimą pati pasidarau tokį sudėtingą? Kodėl aš nieko nedarau, o zyziu? Tai mane erzina.
Kaip pasiilgau kai kurių žmonių! Bet pati nieeko, o nieko nedarau, kad nereiktų taip ilgėtis. Nesiimu iniciatyvos. Dar vienas kvailas dalykas. Nieko nežinau, reik sau pažadėt, kad tikrai pradėsiu keisti tai. Ypač dabar, kai gavau tokią žinutę. O taip! Tai turi įvykt jau vos ne pusę metų ir niekaip.
Pasiilgau tų vakarų, kai eini tamsia šalta gatve ir trauki "Raudonu vynu ir krauju. Aptaškyta meilė jųųų." Taip garsiai ir visiškai nesvarbu, kad nemoki dainuot ar panašiai. Bet taip kūl būdavo! Ne, aš negaliu viso šito taip lengvai paleist, o ne.
Esu apmąstymuose ir atsakymų ieškojime. Reik šiandien ramybės tam.
Norisi pasistengt labiau.

Dabar delnai kupini LAISVĖS. Šią akimirką aš save išlaisvinau.

falling

Falling, yes I am falling.
Kad krentu tai krentu, bet kur, nė pati nežinau. Ar iš šviesos į tamsą, ar iš tamsos į šviesą. Dar negrįžau į dabartį po vakar dienos, dar vis skraidau kažkur. Man regis, kad vakar aplankius silpnumo akimirkoms, pasakiau per daug to, ko nenorėjau pasakyt. Ko nenorėjau pripažint. Žodžių neatsiimsi, o gaila...
"O ta Agnė jau nebesugrįš." Tiesą sakanat, dabar sėdžiu ir galvoju, kokia ta Agnė buvo. Ir kodėl ji paliko tokia ypatinga.
"Tie žmonės, kurie atrodė kažkada tokie nuostabūs, visiškai pasikeitė į kitą pusę". Taaip, žmonės keičiasi. Jausmai taip pat.
Ta, kuri niekuomet nemokėjo ilgai pykti, pavargo jaust neapykantą. dar vienas pokytis?

"Kur aš bebūčiau, aš su ja tebūnu,
Ir kiek betolčiau, ji tiktai artėja." Tas artėjimas, bandant iš tikro, tik nutolti, dar labiau erzina sielą.

Pilstau, vis pilstau....

show must go ooon.

Truputį karšta moteris dabar esu. Norėčiau šokt, bet, atrodo, galva nukristų. Skauda.
Dabar bitlais pasipildysiu savo mp3. Malonu grįžt prie seno kažko, bet, rodos, primiršto.
"Bet mano atmintis stengsis išdildyti prisiminimus. Ji vis mals, susmulkins ir iškraipys juos, stengdamasi juos taip perdirbti, kad jie leistų man toliau gyventi." Taip rašė Remarkas, "Naktis Lisabonoje." (Nuostabi knyga!). Ir žinot, tikrai. Vis pastebiu tai... Tai, ko, rodos, negalėjau pakelti pradžioje dabar tesukelia mažą dygsnį kažkur širdyje, bet visai ne tokį, kad kažkas manyje suvirpėtų. Nesuvirpina nieko. Stiprūs pojūčiai dyla. Gaila, iš tikro, kad pasakojant tai, kas neseniai nutiko, manyje tepabudo mažas kirminėlis. Kartais, vien todėl, jaučiuosi bejausmė,kad nemoku reaguoti taip, kaip derėtų. Ir pasakoju kažką be spalvų, be jausmų...
Kaip visad, bandanti ieškot kažko ale giliau, aš... Nors, iš tiesų, pasikapsčius paviršiuj turbūt atrasčiau daug vertingesnių dalykų, daug geresnių sprendimų ir panašiai.
Minčių lietus pasipylė. Gal netyčiom paimsiu į rankas rašiklį šiandien, senokai su juo nebendravau.










Show must go on! tiesiog..

baimė.

Kartais atrodo, kad jei turėčiau Likimo telefono numerį aš jam vis skambinčiau ir skųsčiausi gyvenimo neteisingumu mano atžvilgiu. Bet gal taip atrodo tik todėl, nes neturiu to numerio ir, deja, paskambinti jam negaliu. Jei galėčiau tada nesiskųsčiau, greičiausiai, suvokčiau, kad pati kalta esu dėl kai kurių neteisingumų.
Galiu pasakyt tiek, kad aš jaučiuosi nesaugiai. Nesaugiai net savo kambary. Nesaugiai net savyje tiesiog. Pabudo manyje mažutė mergytė, kuri nori cypti iš baimės.
Aš bijau. Nes pati prisikalbėjau nesąmonių ir save įbauginau. Bet va bijau ir viskas. Tas nežinojimas dar labiau baugina, dar daugiau minčių gimsta...
Kaip tą baimę išvaikyt?

taigi va.

a) Sėdžiu su temperatūra, skaudančia galva ir gerkle.
b) Kankinuosi ir toliau! Nesužinojau...
c) Parsisiunčiau filmą ir jis neveikia.
d) Man bus nepyragai, kadangi nenueisiu, ten kur turiu būt.
ir e) Nu pasiparinam dar dėl ko nors!
ai nu
f) jau greit pradėsiu kalbėti eilėraščias, man jų ryškiai per daug. Vėl rimuojasi mintys.
Žodžiu, varau gult. labanakt.
NEBEMOKU RAŠYTI.

wtf?

Vienintelis klausimas: "Kas čia buvo????".
Esu sumišusi dabar, visiškai. Nesuprantu. Nei savęs, nei to, kas įvyko. wtf? arba. nepagavau kampo, nu!
Ir kas dabar galėtų atsakyt, kas ten iš tikro...? Pykstu ant savęs, aš kalta, kad nepažiūrėjau.
Kažkaip juokinga. nežinau.
kankinsiuos dabar. jei nesužinosiu, tai tikrai kankinsiuos. ;/ ech.