Truputį karšta moteris dabar esu. Norėčiau šokt, bet, atrodo, galva nukristų. Skauda.
Dabar bitlais pasipildysiu savo mp3. Malonu grįžt prie seno kažko, bet, rodos, primiršto.
"Bet mano atmintis stengsis išdildyti prisiminimus. Ji vis mals, susmulkins ir iškraipys juos, stengdamasi juos taip perdirbti, kad jie leistų man toliau gyventi." Taip rašė Remarkas, "Naktis Lisabonoje." (Nuostabi knyga!). Ir žinot, tikrai. Vis pastebiu tai... Tai, ko, rodos, negalėjau pakelti pradžioje dabar tesukelia mažą dygsnį kažkur širdyje, bet visai ne tokį, kad kažkas manyje suvirpėtų. Nesuvirpina nieko. Stiprūs pojūčiai dyla. Gaila, iš tikro, kad pasakojant tai, kas neseniai nutiko, manyje tepabudo mažas kirminėlis. Kartais, vien todėl, jaučiuosi bejausmė,kad nemoku reaguoti taip, kaip derėtų. Ir pasakoju kažką be spalvų, be jausmų...
Kaip visad, bandanti ieškot kažko ale giliau, aš... Nors, iš tiesų, pasikapsčius paviršiuj turbūt atrasčiau daug vertingesnių dalykų, daug geresnių sprendimų ir panašiai.
Minčių lietus pasipylė. Gal netyčiom paimsiu į rankas rašiklį šiandien, senokai su juo nebendravau.
Show must go on! tiesiog..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą