Naktinė išpažintis.

Anksčiau aš laikiau save geraširdžiu žmogum. Ir tik šiąnakt suvokiau kaip aš klydau... Kai pagalvoju kiek kartų esu įskaudinus, be reikalo supykus, kaltinus, ignoravus... Net oda pašiurpsta. Tų kartų nė suskaičiuot negalėčiau. Aš sugebėjau prieit iki to, jog šiąnakt galiu tik mintyse pasvarstyti kaip sekasi, ar mane prisimena bent kartais... Sakė, jog nepamirš. Jog visuomet išliksiu sielos draugė. O gal... Gal mūsų sielos naktimis ir draugauja. Galbūt netgi tomis kai sapnuoju. Buvo laikas, kai ne vieną naktį iš eilės mus sapnavau. Gal ir Tu taip pat. Tiesiog. Sapnavai. Šiąnakt tyliai manoji siela pažnabždės tavajai, jog pasiilgo. Jog po daugybės laiko nepamiršo. Pagalvoja. Prisimena. Ir sieliškai apkabina. Dabar, šią minutę, man reiktų Tavo to mielo supratimo, gražių žodžių iš TŲ laikų. Galėčiau teigt, kad aš Tave myliu. Bet taip sieliškai.:) angeliukas.meškiukas. :))))))

U

Iš tiesų, gaila... Man gaila to, kaip dabar tenka jaustis. Ir vėl, kai tau atrodo, jog daug ką galėtum padaryt vardan kito, kai tiesiog nebūna tau sunku... Atsitrenki į sieną. Į tokią storą sieną. Ir tada nori, nenori tenka susimąstyti. Ar verta, ar reikia ir kam. Ahh. Jaučiu tokį vaikišką skausmelį. Iš tikro, tai net neskauda, bet tiesiog nemalonu. Kartu. Taigi, įprasta. Ką čia ta agnė. Nuris tą kartų kąsnį ir toliau šypsosis... Bet juk viskam ateina pabaiga.

Mano pasaulis:kalendorius, kad nepasimesčiau laike. Ana Karenina, kuri man ne pati mieliausia. Bandelė vos paliesta. Degtukai. Žvakė. Kalnelis vaistų. Televizoriaus pultelis. Telefonai. Ir lempa, nuo kurios skauda akis.
Atsimenu, kai pasakei, jog mėgstu žodį "vakuumas". Tai mėgstu. Ir dabar jaučiuos kaip vakuume.:)
ir šiaip... Nežinau.

Širdį braižo, šėlstančio vėjo tampomos šakos. Visa, kas vyksta už lango, vyksta ir mano viduje. Matyt, ten visai apleista pašiūrė. Rankos nenulaiko rašiklio, o akys pameta raides. Ir pati visa, lyg tie medžiai, esu tampoma Vėjo. Neturiu jėgų, neturiu minčių. Ašaros, palikdamos balas, tėškiasi ant rūbų. Gal dėl to, kad akis skauda nuo spiginančios šviesos, o gal iš kvailo bejėgiškumo. Nejauku kažkaip, nepatogu pačiai įsirangyt tarp klaustukų. Ir net apkabinimo nesinori, nes atrodo, kad užgriūčiau kaip sunkus akmuo ir pridaryčiau žalos.Prieš pradedant rašyti, nemaniau, kad man taip liūdna. Rašymas pažadina širdyje gyvenančią tiesą.

otherside

Naują lapą atverčiau su galvojimu "O man gera dabar" manau, daugiau nieko ir nereikia... Žinoma, tarpais buvo prisimenama tai, kas toli gražu nekelia šypsenos. Bet, kita vertus, manau, gražu pagalvot apie žmogų. Pagalvot apie tai, kur jis. Ką jis veikia. Ir vos neapsiverkt taip begalvojant. Suvokti tik praėjus daug laiko, kad žmogus yra svarbus. Kad jauti prieraišumą, tam tikrą meilės formą. Ir taip graudu galvot apie tai, kai žinai, jog kitam žmogui yra žiauriai, neapsakomai sunku.Ir, rodos, per atstumą jausti kito žmogaus skausmą. Paklausus kito žmogaus "pasiilgai?". Sulaukt linktelėjimo, tokio vos ne su ašarom akyse. Ak. Atrodo, kad visom išgalėm bandysi laikyt gražų prisiminimą, išsijot tai, kas buvo bloga ir laukt. Sulaukt, tikiuos.
Gera dar jaustis mylimu. Laukiamu, taip pat. Pasiilgstamu... Kažkokiu svarbiu. Gera išgirsti "Grįžk greičiau...Man trūksta tavęs". Kartais, pagalvoju, kad to per daug man. Kad per gerai čia. Bet juk praradus kažką, atrandi. Taip ir gyveni vis praradimais,atradimais... Tam naujam lape, arba ką tik sugalvojau, šviežiai išartoje dirvoje norisi pasėt Ramybės grūdus. Tokios žemiškos, tyros Ramybės. Viduj ir apskritai, aplinkui.
Tebūnie, aš kvaiša... Bet norisi paliūdėt kartu su tais, kurie negali džiaugtis. Ne, viskas, baigiu kapstytis, nes jaučiu kaip prisikapstau prie to, prie ko nereikia.
Rinksiu geriausias metų nuotraukas. :)Ir taip galutinai užversiu praėjusių metų puslapį.