Naują lapą atverčiau su galvojimu "O man gera dabar" manau, daugiau nieko ir nereikia... Žinoma, tarpais buvo prisimenama tai, kas toli gražu nekelia šypsenos. Bet, kita vertus, manau, gražu pagalvot apie žmogų. Pagalvot apie tai, kur jis. Ką jis veikia. Ir vos neapsiverkt taip begalvojant. Suvokti tik praėjus daug laiko, kad žmogus yra svarbus. Kad jauti prieraišumą, tam tikrą meilės formą. Ir taip graudu galvot apie tai, kai žinai, jog kitam žmogui yra žiauriai, neapsakomai sunku.Ir, rodos, per atstumą jausti kito žmogaus skausmą. Paklausus kito žmogaus "pasiilgai?". Sulaukt linktelėjimo, tokio vos ne su ašarom akyse. Ak. Atrodo, kad visom išgalėm bandysi laikyt gražų prisiminimą, išsijot tai, kas buvo bloga ir laukt. Sulaukt, tikiuos.
Gera dar jaustis mylimu. Laukiamu, taip pat. Pasiilgstamu... Kažkokiu svarbiu. Gera išgirsti "Grįžk greičiau...Man trūksta tavęs". Kartais, pagalvoju, kad to per daug man. Kad per gerai čia. Bet juk praradus kažką, atrandi. Taip ir gyveni vis praradimais,atradimais... Tam naujam lape, arba ką tik sugalvojau, šviežiai išartoje dirvoje norisi pasėt Ramybės grūdus. Tokios žemiškos, tyros Ramybės. Viduj ir apskritai, aplinkui.
Tebūnie, aš kvaiša... Bet norisi paliūdėt kartu su tais, kurie negali džiaugtis. Ne, viskas, baigiu kapstytis, nes jaučiu kaip prisikapstau prie to, prie ko nereikia.
Rinksiu geriausias metų nuotraukas. :)Ir taip galutinai užversiu praėjusių metų puslapį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą