Širdį braižo, šėlstančio vėjo tampomos šakos. Visa, kas vyksta už lango, vyksta ir mano viduje. Matyt, ten visai apleista pašiūrė. Rankos nenulaiko rašiklio, o akys pameta raides. Ir pati visa, lyg tie medžiai, esu tampoma Vėjo. Neturiu jėgų, neturiu minčių. Ašaros, palikdamos balas, tėškiasi ant rūbų. Gal dėl to, kad akis skauda nuo spiginančios šviesos, o gal iš kvailo bejėgiškumo. Nejauku kažkaip, nepatogu pačiai įsirangyt tarp klaustukų. Ir net apkabinimo nesinori, nes atrodo, kad užgriūčiau kaip sunkus akmuo ir pridaryčiau žalos.Prieš pradedant rašyti, nemaniau, kad man taip liūdna. Rašymas pažadina širdyje gyvenančią tiesą.