Naktinė išpažintis.

Anksčiau aš laikiau save geraširdžiu žmogum. Ir tik šiąnakt suvokiau kaip aš klydau... Kai pagalvoju kiek kartų esu įskaudinus, be reikalo supykus, kaltinus, ignoravus... Net oda pašiurpsta. Tų kartų nė suskaičiuot negalėčiau. Aš sugebėjau prieit iki to, jog šiąnakt galiu tik mintyse pasvarstyti kaip sekasi, ar mane prisimena bent kartais... Sakė, jog nepamirš. Jog visuomet išliksiu sielos draugė. O gal... Gal mūsų sielos naktimis ir draugauja. Galbūt netgi tomis kai sapnuoju. Buvo laikas, kai ne vieną naktį iš eilės mus sapnavau. Gal ir Tu taip pat. Tiesiog. Sapnavai. Šiąnakt tyliai manoji siela pažnabždės tavajai, jog pasiilgo. Jog po daugybės laiko nepamiršo. Pagalvoja. Prisimena. Ir sieliškai apkabina. Dabar, šią minutę, man reiktų Tavo to mielo supratimo, gražių žodžių iš TŲ laikų. Galėčiau teigt, kad aš Tave myliu. Bet taip sieliškai.:) angeliukas.meškiukas. :))))))

U

Iš tiesų, gaila... Man gaila to, kaip dabar tenka jaustis. Ir vėl, kai tau atrodo, jog daug ką galėtum padaryt vardan kito, kai tiesiog nebūna tau sunku... Atsitrenki į sieną. Į tokią storą sieną. Ir tada nori, nenori tenka susimąstyti. Ar verta, ar reikia ir kam. Ahh. Jaučiu tokį vaikišką skausmelį. Iš tikro, tai net neskauda, bet tiesiog nemalonu. Kartu. Taigi, įprasta. Ką čia ta agnė. Nuris tą kartų kąsnį ir toliau šypsosis... Bet juk viskam ateina pabaiga.

Mano pasaulis:kalendorius, kad nepasimesčiau laike. Ana Karenina, kuri man ne pati mieliausia. Bandelė vos paliesta. Degtukai. Žvakė. Kalnelis vaistų. Televizoriaus pultelis. Telefonai. Ir lempa, nuo kurios skauda akis.
Atsimenu, kai pasakei, jog mėgstu žodį "vakuumas". Tai mėgstu. Ir dabar jaučiuos kaip vakuume.:)
ir šiaip... Nežinau.