0

Šią akimirką suvokiau, kad man be galo patinka kažką kitam duoti. Tada, kartais jaučiuosi netgi geriau nei gavusi. Ir nesvarbu kas tai būtų...Patarimas, maža smulkmena, gera naujiena ar dar kažkas. Bet juk kaip nuostabu žiūrėt į kito žmogaus akis, matyti jose džiaugsmą, spindesį ir žinoti, jog esi prie šito prisidėjęs. Ir kartais būna daug skaudžiau matyti kitą kenčiantį (o jei dar dėl tavo kaltės...tuomet oi..) , negu pačiam kentėt. Galbūt ir vėl per didelę dalį savęs atiduodu kitam/kitiem, bet kitaip negaliu.Kartais tyliai aukojuosi dėl kito, jam nė nežinant ar tiesiog to nesuvokiant... Žinau, kad reiktų tai baigti.. Žinau, kad tai man pačiai nėra jau taip į gerą. Bet kaip save sustabdyti?
Ir apskritai... Truputį sudėtinga gyvent taip, kad nežinai kokia būsi rytoj. Liūdėsi ar džiaugsiesi gyvenimu. Pagyveni kokią savaitę tik džiaugsme, o po to, žiū, jau liūdesys apsilankė tavo fronte. Neleidžiu sau galvoti apie tai, kas vis dar sugeba mane liūdinti, bet kartais mintys pačios neprašytos pasibeldžia į galvą... Ypač naktį, prieš užmiegant. O tada ryte atsibust su šypsena sunku. Tik... Visa tai slepiu savy, giliai giliai... Kad tik netyčia kas nepastebėtų. Viduje, kad ir kokios "ligos" siautėtų, kad ir kokia audra gyventų, aš vis vien šypsausi, ir stengiuosi kitam gėrį dovanoti. Bent tikiuosi, kad kartais pavyksta...
Tai va tiek šiandien nelinksmų svaičiojimų. Užteks. Ir taip prisisvaičiojau...

su pilna rankine knygų aplink Žemaitiją.

Ehehei!
Šiandien pagaliau buvau bibliotekoje, nes pagaliau ji buvo atrakinta (velniai žino, kur kelissyk buvo pradingęs bibliotekininkas.) Pasiėmiau kietų knygų. Gavau kietą kortelę. (mm) Ir sulaukiau kieto (aha, viskas šiandien KIEEETA) skambučio:
- Labas, kur esi ir ką veiki?
- Labas... ammm. esu bibliotekoj ir renkuosi knygas. ammm. o kas?
- Greitai apsispręsk ar nori važiuot aplink Žemaitiją?
- Noriu.
- Tai gerai tuomet, atvažiuojam tavęs paimti.
Tai vat kaip. Važiavom į kažkokį dvarą, muziejų ir pas kažkokių žmonių. Susipažinau su viena mergina. (taaaip, deja ne su tokia, kuri mane sudomintų kaip žmogus. fyfutė. Bet nors draugiška. pliusas) Bevažiuojant parašiau kažką panašaus į eilėraštį. Keista kaip įkvėpimas aplankė dieną ir dar važiuojant.., Mhm.. O parvažiuojant jau lietui lyjant, lėtų dainų besiklausant į galvą pasibeldė seniai "begirdėtos" mintys. Mat, lietus man vis dar sukelia neitin senus prisiminimus, ir tai nėra gerai. Nes galima sakyt, kiekvieną kartą lyjant mane aplanko liūdesys... :>
o šiaip. Jaučiuosi truputį pavargusi, bet labai laiminga. Laiminga, jog yra žmonių, kurie vis apie mane pagalvoja.. Laiminga, kad turiu ką skaityti. ir.. tiesiog laiminga. ;D
O klausimai, kaip: "Na, kaip jautiesi kai liko mėnuo iki mokyklos?" Manęs nė trupučio negąsdina. Gal net iš dalies jau pasiilgau šalčio, šiltų drabužių, savo kumštinių pirštinių :)) ir šiaip.. Gyvenimo ratas sukasi. O mėnuo tai nėra jau taip mažai. :>


O vat čia aš. Su didžiąja rankine. :>

Blevyzgos.

Seniai čia besireiškiau, tai pamaniau, kad pats laikas jau. Norisi šiandien visai kasdieniško paprasto įrašo. Taigi...
Šiandien buvo (ir dar, aišku, tebevyksta) baikerių blūds. Ten ir aš turėčiau būt, aišku, bet nesu, tai ką padarysi... Mano širdis ten. Ir vieną dieną tikrai važinėsiu aš ten su savo plieniniu žirgu. Arba, blogiausiu atveju, odiniam princui už nugaros.Nedingo niekur tas noras turėt baikerį. Tik, kad bent kol kas prie manęs tokie nekimba. Visokie ale muzikantai nebent. Nesuprantu, ko gitaristai kimba prie manęs? Kažkada svajojau apie tokį. O dabar jau kažkaip nebeįdomu. Išbandyta. :D Nors, žinoma, jei atsirastų toks, su kuriuo atrastume kažką mus siejančio, tuomet kodėl gi ne? Čia gi nelemia nieko. Tik šiaip mėgstu pasvajot. (Nors baikerio, ar tam labai prijaučiančio tai tikrai noriu)
Vietoj baikerių blūdo, pabūvojau prie kažkokio tvenkinio. Na, vis ne namie sėdėjau...
Vėl nusispalvinau plaukus. Vėl raudonai. Tik šįkart gavos tokia ryški spalva. Ir labai graži kažkokia :> Jau galvoju apie tikrus raudonus dažus. Per daug komplimentų turbūt ir pati labai gerai jaučiuosi.. ;>
Daugiau nėr ką rašyt. Ką ryt veiksiu visai neaišku... Bet šiaip bent rankų sudėjus nesėdžiu, o tai yra gerai. :]
Vot prie tvenkinio raudonkepuraitė:

12:45. (nemoku laiko sureguliuot blogspot'e. o erzina, kad rodo visai ne tokį, koks iš tikro yra)

Nemiga

4:21. Nemiga. Oh ta įkyri sesuo Nemiga. Tik šiąnakt... Šiąnakt sunku su Ja susitvarkyt. kažko trūksta...
Už lango jau švinta. Tuoj Saulė turėtų kilt, manau.
Man truputį liūdna ir...Nyku.
Ir vėl pažadas. Ir Jo netesėjimas. Bjauru, kai taip. Ne vienas man prisižadėjo, bet... bet neištėsėjo. Tada geriau nežadėtų ir nežaistų su mano laime. Esu lyg už virvučių tampoma... gal pagaliau reiktų pažadų nepriimt už rimtą. nors..Nors tikiu stebuklais, jog kas nors..Kada nors ištesės savo pažadą man.
Kažkaip nelinksma naktinėt dabar. Nemalonios mintys galvoj sukas.
o aš... aš norėjau labai. ir tebenoriu. Ne, rodos, tuoj apsiverksiu.
4:30.

Kartais.

Kartais... Man...Pabosta vaidinti laiminga...
Kartais... Man...Norisi lipti sienom...
Kartais... Man...Norisi viską aplinkui suplėšyti...
Kartais... Man...Norisi šaukti, klykti iki užkimimo...
Kartais... Man...Norisi verkti.
Kaip, kad dabar. Pati nebežinau nei kas aš, nei kokia aš, nei ko noriu... Apskritai, kažkaip sunku. Ne tik mintis ir jausmus pakelt sunku,bet ir pačią save. Atrodo, lyg rankos ir kojos būtų surakintos. Ir kaip dažniausiai aš skundžiuosi.
Sunku pakelti vienatvę. Tokią slegiančią vienatvę.
Velniai rautų. KAIP NUSIRAMINT????????. Man reikia išsikrovimo. Pasinersiu į knygą, gal.

man taip gera.

Vėl naktis. Vėl aš jaučiu poreikį čia parašyti...
Dievinu naktį. Dievinu naktinius pokalbius... Apskritai, gerai jaučiuosi šią akimirką, nes:
1. Mane prisiminė žmogus, su kuriuo bendravome labai seniai.
2. Nes šią minutę karštai myliu.
3. Nes esu trečią naktį viena namie.
4. Nes prisimenu praėjusias dvi naktis, kurios buvo nepakartojamos...
5. Nes turiu savyje tiek energijos, kad dar ruošiuosi susitvarkyti savo spintelę.
6. Nes vėl esu pilna vilties.
Ir tai tai tik kelios mano laimės priežastys.Tiesiog...
MYLIU MYLIU MYLIU! Bene viską aplinkui. Aišku yra ir ką labiausiai.
šypt.

man reiktų mažo stebuklo.. :)

Gera sugrįžt į namus. Kai ilgiau juose nebūnu, suvokiu, kaip labai pasiilgstu. Kaip sakoma, visur gerai, bet namuose geriausia!
Nors, tiesa, nesakau, kad praeitą naktį man nepatiko. Kaip tik buvo itin smagu šitaip naktinėt, žiūrėt filmą, ragaut balto vyno (kuris, deja, buvo itin bjaurus. Supratau, kad baltas vynas ne man.)Net nebuvo didelė tragedija miegot šalia šuns. Po to kartu pusryčiauti. Viskas tikrai buvo tobula.
Nesvarbu, kad vakar žiauriai pratrūkau. Visų pasiilgau. Ir... Buvo sunku neapsakomai. Taip reikėjo šilto apkabinimo. Net nežinojau, jog turiu tokią daugybę ašarų. Ir žodžių, kurie vis liejosi ir liejosi.O vienu momentu buvau žiauriai apatiška viskam. Maniau, tikrai išsikrausčiau iš proto... Nežinojau kur einu, klaidžiojau. Tai buvo nemalonu. Kaip ir nemalonu drebančios rankos. Nežinia kodėl. Galiausiai užmigau su ta mintim, kad ryte bus geriau. Nes mano mintys prieš užmiegant... Apie jas geriau nė nekalbėt. Kankynė. Užmigau ašarotom akim.
O šįryt. Šįryt jaučiuosi geriau. Nors ir nėra labai gerai, bet svarbu, jog geriau nei buvo vakar.
Šiaip... Likimas kartais būna labai nesąžiningas. Tikrai... Ir, pastaruoju metu, ypač mažai mergaitei. Mergaitei, kuri tik norėtų būt laiminga, bet... Ateis... Ateis šventė pas mane. Kada nors.Nesitikiu, jog tai bus šiandien, nes būtų per daug naivu. Galbūt rytoj... Galbūt daug vėliau, bet ateis. O to ir reikia laukti.
O sapnuoju (Ačiū Dievui!!!) labai keistus sapnus, kurie mane priverčia nusišypsot. Tai va. Geras sapnas - puiki dienos pradžia. Jei vakar buvo blogai, šiandien neturi taip būti.
Taigi.


peace.