?

Ir būna taip graudžiai juokinga. Kai netenki savo Pavasario, geriausios draugės ir savęs. Kai viskas, rodos, tampa taip svetima. Nieko savo. Nieko šilto ir jaukaus. Ir priimi tai kaip bausmę. Bausmę už savo elgesį. Gal ir be reikalo norisi kaltint kitus. Bet vis vien bjauriai elgiasi. Tegu. O man kas? Atrodo, lyg nebegalėčiau išgyvent be jų. Ne. Juk aš galiu gyventi taip. Taip kaip gyvenau prieš jiems atsirandant mano gyvenime. Tik... Tik kaip gyvent be savęs? Kaip nepravirkt tada, kai to taip norisi, bet tikrai negali?. Kaip iš naujo mokytis gyventi vienai?
Nuryti ašaras, susikaupusias akyse!
Negalvoti apie tai, kas skaudina!
Ne, neišeina taip... Iš galvos neiškrenta tie neišpildyti norai. Mano norai. Mūsų... Tie, kuriuos greit būtume išpildę.
Ir už ką? Už ką mane šitaip kankinat? Žinau, aš kalta. Žinau, mano charakteris nemieliausias, bet.. ar negana jau? negana ašarų ir mano kentėjimo? Kodėl turėjo susidaryti kažkoks painus daugiakampis iš poros? Kodėl leidai tvarkyti mūsų reikalus kitiems? ech... Nesuprasiu. Ir nenoriu suprast. Tai šlykštu. Norisi išsivalyt tik.
Man žiauriai liūdna.