2010 m. birželio 30 d., trečiadienis

everything's perfect. yeah.

O šiąnakt prižadėjau sau daugiau nebeliūdėt. Šiąnakt aš vienui viena namie ir man gera. Nepaisant to, kad rytoj turėsiu keltis šeštą, aš noriu naktinėt.
U. Štai jau baigės mėnuo. Vasaros, taip planuotos... Ir visi planai subliuško kaip balionas. Ir gerai, gal. Yra galimybė viską kurt staiga. O kai staiga, tai reiškia, kad bus šaunu. Bent dažniausiai.
Praleidau dvi nuostabias dienas sode. Net nemaniau, kad galėtų būt taip smagu. Nuostabi vakarykštė diena, ypatingai smagus vakaras lauke, naktinėjimas... Ir ši diena. Ah. Viskas buvo bene tobula. Na gerai, pripažįstu, buvo akimirkų kai liūdėjau, bet jas tuoj nustūmė šalin. Ir dabar štai sėdžiu ir mąstau, jog buvo nepakartojama. Esu taip nuostabiai nusiteikusi. Pagaliau supratau ko man reikia. Su kuo reikia būti, ką reikia atstumti, dėl ko džiaugtis... Ir apskritai, supratau, kad viskas yra gerai. Jau. Taip staiga prašviesėjo pasaulis. Branginu savo geriausią draugę/seserį dar labiau. Pagaliau ir kaukes nusiėmiau. Nieko nebeslepiu savyje. Neverta. Ir šiaip, užteks čia depresuot dėl to, kad kažko neliko. Vienas išeina, kitas ateina (ar, šiuo atveju, pareina...). That's life. Nebenoriu galvoti apie asmenį, kuris sugebėjo labai sujaukt mano ramų, nuobodų gyvenimą. Tai buvo tik pigios, greit išblunkančios spalvos. Pradžioje ryšku, ryšku... O po to vis blanksta.
Skauda pečius truputį. Eh. ;D smagu. Įdegiau saulėj.
Galėčiau rašyt ir rašyt. Bet užteks ir tiek. Trumpai: Pagaliau gyvenu puikiai! Ir vis dar sunkiai sekas rišliai rašyti.
3 Doors Down- Away from the sun.
Tegu atleidžia man žmogus, kurio pasiūlymą susitikt ignoruoju. Tegu atleidžia man, kad nesuteikiu progos, bet kitaip negaliu. Gavau dovaną tikrai gražią ir tokią, kokios man patinka... Bet. Bet aš ne tokia.


Sesuo ir aš. Dar jaučiu tą visą gėrį. Ačiū, kad esi. :*

Alien Ant Farm - smooth criminal.

2010 m. birželio 1 d., antradienis

?

Ir būna taip graudžiai juokinga. Kai netenki savo Pavasario, geriausios draugės ir savęs. Kai viskas, rodos, tampa taip svetima. Nieko savo. Nieko šilto ir jaukaus. Ir priimi tai kaip bausmę. Bausmę už savo elgesį. Gal ir be reikalo norisi kaltint kitus. Bet vis vien bjauriai elgiasi. Tegu. O man kas? Atrodo, lyg nebegalėčiau išgyvent be jų. Ne. Juk aš galiu gyventi taip. Taip kaip gyvenau prieš jiems atsirandant mano gyvenime. Tik... Tik kaip gyvent be savęs? Kaip nepravirkt tada, kai to taip norisi, bet tikrai negali?. Kaip iš naujo mokytis gyventi vienai?
Nuryti ašaras, susikaupusias akyse!
Negalvoti apie tai, kas skaudina!
Ne, neišeina taip... Iš galvos neiškrenta tie neišpildyti norai. Mano norai. Mūsų... Tie, kuriuos greit būtume išpildę.
Ir už ką? Už ką mane šitaip kankinat? Žinau, aš kalta. Žinau, mano charakteris nemieliausias, bet.. ar negana jau? negana ašarų ir mano kentėjimo? Kodėl turėjo susidaryti kažkoks painus daugiakampis iš poros? Kodėl leidai tvarkyti mūsų reikalus kitiems? ech... Nesuprasiu. Ir nenoriu suprast. Tai šlykštu. Norisi išsivalyt tik.
Man žiauriai liūdna.